Kaip aštuonkojis mato pasaulį?

Štai viena geriausių biologijos mįslių: aštuonkojis, spalvą keičiančio kamufliažo meistras, beveik neabejotinai neskiria spalvų. Su vieno tipo fotoreceptoriumi jis teoriškai turėtų matyti pasaulį pilkumos atspalviais, ir vis dėlto nepriekaištingai susilieja su spalvotu koralu. Jo gudrybė — skaityti šviesos poliarizaciją, paslėptą regimojo pasaulio sluoksnį, kurio mes negalime pasiekti. Aklas spalvoms klasikine prasme, bet nepaprastai jautrus poliarizuotai šviesai, ryškumui ir kontrastui. (Yra požymių, kad jis pasitelkia chromatinį išsifokusavimą spalvai nustatyti.)

Aklas spalvoms klasikine prasme, bet nepaprastai jautrus poliarizuotai šviesai, ryškumui ir kontrastui. (Yra požymių, kad jis pasitelkia chromatinį išsifokusavimą spalvai nustatyti.) Monochromatas (vienas fotoreceptorius) + jautrumas poliarizacijai

Jo akys atskiria apie 6 ciklų laipsnyje (20/130), o žmogus pasiekia apie 60 cpd (20/20). Jo regėjimo laukas apima apie 320°.

Jo akys skiria apie 6 ciklus laipsniui, o tavo – 60, tad veidas turi būti maždaug 10 kartus arčiau, kad jis pamatytų tą detalę, kurią matai tu. Tavo siluetas ir judesys pasiekia aiškiai, veido išraiška – ne.

Puikus kontrasto matymas prieblandoje.

Mato poliarizuotą šviesą. Oda galbūt taip pat jaučia šviesą. Horizontalus vyzdys išlaiko horizontą fokuse. Viena intriguojanti idėja teigia, kad aštuonkojis išnaudoja tai, kaip jo keistos formos vyzdys išteplioja šviesą į spalvotas juostas, ir skaito tą neryškumą, kad numanytų atspalvį be tikrų spalvinių kūgelių. Tai būtų dailus apėjimas turint vos vieną receptorių.

Aštuonkojis mato apie 20/130 prieš tavo 20/20 ir, įprasta prasme, jokios spalvos. Vis dėlto jis aptinka šviesos poliarizaciją — visą informacijos kanalą, kurį tavo akys tiesiog išmeta.