Kaip mantišrimpas mato pasaulį?

Mantišrimpas turi galbūt pačias sudėtingiausias akis Žemėje: iki šešiolikos fotoreceptorių klasių, palyginti su mūsų trimis, be to gebėjimą matyti poliarizuotą šviesą. Netikėtumas tas, kad jis mato spalvas ne tiksliau nei mes. Užuot maišęs kelių kūgelių signalus, kaip daro mūsų smegenys, kiekvienas detektorius nuskaito siaurą juostą, o tai leidžia gyvūnui atpažinti spalvas greitai, be sunkios protinės aritmetikos. Daugiausia receptorių tipų iš visų žinomų gyvūnų, nuo gilaus UV iki tolimos raudonos, plius tiesinė ir žiedinė poliarizacija; tačiau spalvų skyrimas grubus (sistema, kuri skenuoja, o ne lygina).

Daugiausia receptorių tipų iš visų žinomų gyvūnų, nuo gilaus UV iki tolimos raudonos, plius tiesinė ir žiedinė poliarizacija; tačiau spalvų skyrimas grubus (sistema, kuri skenuoja, o ne lygina). Iki 12-16 tipų fotoreceptorių + poliarizacijos matymas

Jo akys atskiria apie 2 ciklų laipsnyje (20/600), o žmogus pasiekia apie 60 cpd (20/20). Jo regėjimo laukas apima apie 300°.

Jo akys skiria apie 2 ciklus laipsniui, o tavo – 60, tad veidas turi būti maždaug 30 kartus arčiau, kad jis pamatytų tą detalę, kurią matai tu. Tavo siluetas ir judesys pasiekia aiškiai, veido išraiška – ne.

Rifų gyventojas; prisitaikęs prie seklių ir labai apšviestų vandenų.

Mato UV ir žiediškai poliarizuotą šviesą. Akys juda atskirai, kiekviena su trinokuliniu gyliu. Skenuoja spalvą, o ne ją lygina. Mantišrimpai — vieninteliai žinomi gyvūnai, aptinkantys apskritai poliarizuotą šviesą, savybę, kurios mūsų akys visai neužregistruoja. Tyrėjai įtaria, kad jie ją naudoja kaip privatų signalizavimo kanalą.

Tu palygini trijų kūgelių signalus, kad sukurtum milijoną atspalvių. Mantišrimpas turi iki šešiolikos receptorių tipų, apimančių nuo ultravioleto iki tolimosios raudonos, ir vis dėlto, nustebtinai, panašias spalvas atskiria šiurkščiau nei tu.