Kaip duobagalvė gyvatė mato pasaulį?

Duobagalvė gyvatė medžioja pojūčiu, kurio neturi joks žmogus: ji jaučia šilumą kaip vaizdą. Dvi duobutės tarp akių ir šnervių aptinka infraraudonąją šilumą, spinduliuojamą gyvų kūnų, o jos smegenys sulieja tą terminį žemėlapį su įprasta, gana blankia regos scena. Juodą naktį šilta pelė švyti šaltos žemės fone kaip lempa. Kuklus regimosios spalvos matymas, uždėtas ant šiltų kūnų šiluminio „vaizdo“: mirtina medžioti šiltakraujį grobį tamsoje.

Kuklus regimosios spalvos matymas, uždėtas ant šiltų kūnų šiluminio „vaizdo“: mirtina medžioti šiltakraujį grobį tamsoje. Regimosios šviesos matymas + infraraudonųjų spindulių duobiniai organai (šilumos receptoriai TRPA1)

Jo akys atskiria apie 3 ciklų laipsnyje (20/600 (visible)), o žmogus pasiekia apie 60 cpd (20/20). Jo regėjimo laukas apima apie 300°.

Jo akys skiria apie 3 ciklus laipsniui, o tavo – 60, tad veidas turi būti maždaug 20 kartus arčiau, kad jis pamatytų tą detalę, kurią matai tu. Tavo siluetas ir judesys pasiekia aiškiai, veido išraiška – ne.

Duobiniai organai veikia visiškoje tamsoje; daug gyvačių medžioja naktį.

Aptinka grobio kūno šilumą. Sulieja šilumą + šviesą į vieną suvokimą. Kai kurios rūšys mato artimą UV. Duobiniai organai tokie jautrūs, kad gali užregistruoti laipsnio dalies pokytį — pakankamai, kad užrišta akimis gyvatė tiksliai smogtų šiltam taikiniui visiškoje tamsoje. Taiko šiluma, ne šviesa.

Įprastoje šviesoje duobagalvės gyvatės regėjimas prastas, gal 20/600 prieš tavo 20/20. Ką ji prideda — terminį pojūtį, kurio tau visiškai trūksta, iš esmės matydama kūno šilumą, kurią tu gali tik jausti oda.